Saugi aplinka
Kiekvienas užsiėmimas prasideda nuo saugumo.
Stovyklos vaikams, jojimo užsiėmimai visai šeimai ir treniruotės su žirgais — saugiai, ramiai ir su tikra meile gyvūnams.
Kiekvienas užsiėmimas prasideda nuo saugumo.
Mažos grupelės ir asmeninės treniruotės.
Mokome ne tik joti, bet ir suprasti žirgą.
Gervėnų Ranča – nedidelė ir jauki vieta, kurioje susitinka žirgai, sportas ir žmonės.
Viskas prasidėjo nuo vieno žirgo, o šiandien čia vyksta treniruotės, stovyklos, renginiai ir pasiruošimas varžyboms.
Mums svarbu ne tik išmokyti joti. Norime, kad žmogus geriau suprastų žirgą, atrastų pasitikėjimą ir išsivežtų gerą patirtį.
„Žirgas nemeluoja. Jis parodo, kas tu esi šiandien – ir moko būti geresniu rytoj.“


Gervėnų Ranča niekada nebuvo suplanuota kaip didelė svajonė ar verslo idėja. Iš pradžių net nebuvo minties, kad vieną dieną čia bus sporto klubas.
Viskas prasidėjo nuo vieno žirgo. Vėliau atsirado noras įsigyti dar vieną, o aplinkybės susiklostė taip, kad į mūsų gyvenimą atėjo ir tas žirgas, kuris iš pradžių turėjo būti pats pirmasis.
Taip, visai netikėtai, pradėjo dėliotis istorija, kurios tuo metu dar niekas neplanavo.


Pavadinimą sugalvojau pati.
Mūsų vieta yra Gervėnų gatvėje, todėl atsakymas, atrodo, buvo visai šalia – Gervėnų Ranča.
„Ranča“ pasirinkta neatsitiktinai. Mes nesame didelis tradicinis žirgynas. Esame nedidelė, jauki vieta, turinti savo charakterį, savo žmones ir savo istoriją.
Norėjosi pavadinimo, kuris atspindėtų būtent tai.
Gervėnų Ranča – maža vieta su didele meile žirgams.

Už Gervėnų Rančos istorijos esu ne tik aš.
Didelę dalį to, ką turime šiandien, sukūrėme kartu su mano tėčiu – Žilvinu Čekanausku.
Jis yra mano didžiausias pagalbininkas ir pagrindas. Dėl manęs ir mano žirgų jis statė, darė, plėtė, kūrė ir įrengė jojimo aikštę.
Aš kūriau savo veiklą, o jis padėjo sukurti erdvę, kurioje visa tai galėjo vykti.
Jis kūrė erdvę, o aš joje kūriau savo pasaulį.
Iki šiol einame šalia vienas kito – žingsnis į žingsnį.


Augant Rančai pradėjau rimčiau galvoti ir apie savo sportinį kelią.
Su savo žirgais pradėjau dirbti su treneriais, mokytis, kaupti žinias ir dalyvauti varžybose.
Kai iš tikrųjų nori mokytis, žinios pro ausis nepraslysta. Jas pasiimi, stebi, bandai, klysti ir vėl mokaisi.
Varžybos tapo svarbia mano kelio dalimi, tačiau niekada nebuvo vienintelis tikslas.


Laikui bėgant supratau, kad sporte man svarbūs ne tik mano pačios rezultatai.
Taip, noriu tobulėti, siekti sportinių tikslų ir toliau mokytis. Tačiau vis labiau suprantu, kiek daug reiškia galimybė kitam žmogui suteikti sportinės patirties, pasitikėjimo ir džiaugsmo.
Todėl ir vaikus skatinu dalyvauti varžybose – ne vien dėl rezultatų, bet ir dėl patirties, motyvacijos ir galimybės pamatyti, kiek jie patys užaugo.
Man svarbu ne tik tai, kiek medalių turime. Man svarbu, kiek žmonių iš Rančos išvažiuoja su geru jausmu ir noru grįžti.

Rožinė Gervėnų Rančoje atsirado neatsitiktinai.
Vaikystėje ir paauglystėje ši spalva man atrodė per daug mergaitiška, per ryški ir net šiek tiek silpna.
Suaugusi pradėjau ją matyti visiškai kitaip.
Rožinė gali būti labai stipri.
Ji nebijo būti pastebėta. Nebijo spalvų. Nebando įtilpti į pilkumą.
Todėl rožinė tapo viena iš Gervėnų Rančos spalvų – mūsų simboliu, kurį šiandien galima pamatyti ne tik aplinkoje, bet ir mūsų aprangoje bei atributikoje.
Trys kryptys — vaikams, paaugliams ir suaugusiems.
Diena rančoje: jojimas, žirgų priežiūra, žaidimai.
Nuo pirmo prisilietimo iki savarankiško jojimo.
Reguliarios treniruotės tiems, kurie nori augti.
Šventės ir renginiai Gervėnų Rančoje.
Visi renginiai →Tikros dienos, tikri žirgai, tikros šypsenos.


















Gervėnų Rančos įkūrėja ir trenerė
Žirgai mano gyvenime – ne tik darbas. Tai mano kasdienybė, atsakomybė ir didelė dalis manęs.
Gervėnų Ranča gimė iš meilės žirgams ir noro sukurti vietą, kurioje gerai jaustųsi ne tik žmogus, bet ir pats žirgas.
Man svarbu nuoširdumas. Todėl čia nesiekiu parodyti tobulo žirgyno ar pažadėti, kad viskas bus lengva. Už kiekvienos treniruotės, stovyklos ar gražios nuotraukos slypi daug kasdienio darbo, rūpesčio, klaidų, mokymosi ir mažų pergalių.
Mokydama joti noriu perduoti ne tik jojimo įgūdžius, bet ir supratimą apie žirgą. Man svarbu, kad žmogus išmoktų jį pajausti, suprasti jo elgesį ir po truputį įgytų daugiau pasitikėjimo. Kiekvienas mokosi skirtingai, todėl ir pats kelias su žirgu kiekvienam būna savitas.
Gervėnų Rančoje mokomės ne tik joti. Čia mokomės atsakomybės, kantrybės, drąsos ir pagarbos gyvūnui. Kartais užtenka vieno ramaus vakaro su žirgu, kad diena pasidarytų geresnė.
Šią vietą kuriu iš širdies – po truputį, savo rankomis ir su dideliu tikėjimu tuo, ką darome.
Ir turbūt svarbiausia – noriu, kad žmogus, išvykdamas iš Gervėnų Rančos, išsivežtų ne tik naują įgūdį, bet ir gerą jausmą.